Džiaugiamės, kad kartu baigėme Valdorfo mokytojo kvalifikacijos įgijimo kurso pirmuosius metus!

Pateikiame metų temų, lektorių ir sesijų suvestinę: Valdorfo mokytojų kursas. I modulio programa 2017-2018 m.m.    Metinius pažymėjimus gavusių kursantų sąrašas čia >>> 

Dalinamės 2017-2020m.m. Valdorfo mokytojų rengimo kurso Lietuvoje studentų mintimis, įžvalgomis, komentarais ir pastebėjimais praėjus pirmiesiems mokymo metams.

Aušra Norvaišienė. Mokytojas turi būti pasiruošęs dirbti savo darbą taip, kaip tik gali geriausiai. Tam reikia daug pastangų, laiko, vidinės stiprybės ir drąsos. Todėl gera, kai šiuose mokymuose gali susitikti su tokiais žmonėmis, kuriuos jungia bendra veikla ir tikslas – vaikai.

Kristina Andrašiūtė. Intensyvūs metai, per kuriuos naujai pažvelgiau į save, vaikus, mane supantį pasaulį, savo jausmus, mąstymą, ritmus, kvėpavimą, dieną, naktį, mirtį, angelus, valią, santykius, draugystę ir dar daug ką kitą… Turiu pripažint, kad nėra lengva priimt tiek daug naujos informacijos, kai jau lyg ir turi nusistovėjusią šiokią tokią nuomonę apie save ir aplinką. Tai tikrai sukelia nepatogumų galvos srityje, bet man tai buvo priimtina. Jau kuris laikas stipriai ,,kvėpuoju’’ antroposofiniu oru, ir kiekvieną dieną norisi daryti mažus dalykus, kurie būtų reikšmingi, o ne šnekėti apie didelius dalykus, kurie dažnai labai greitai dingsta be pėdsako.

Vienas didžiausių atradimų šituose mokymuose – kokia vieninga yra Valdorfo bendruomenė. Šis reiškinys man iki šiol kelia susižavėjimą ir nuostabą. Bendras tikslas, kuris paremtas ne konkurencija, sukuria tokią šiltą bendravimo atmosferą, kurioje suprantamos visos skelbiamos idėjos, ir visi šalia esantys žmonės yra bendraminčiai.

Dangirutė Giedraitytė. Tai, ką patyriau mokymuose, yra ir džiugesys. Pirmiausia – pirmų kartų: fleituoti, dainuoti, lieti akvarelę… Aišku, kažkada kai kas iš viso to jau patirta, bet daug kas pamiršta, ir dabar tikrai įdomiau, kai nenuleidi nuo savęs akių ir matai: štai aš smaginuosi, štai pykstu, nervinuosi, susierzinu. Manau, kad tai ir buvo vertingiausia – atidžiai žvelgti į save, kas kartą perkratyti motyvaciją, sudominti save…

Vaida Petravičiūtė. Džiugino lektorių įvairovė, aktualių temų parinkimas bei praktiniai užsiėmimai, vis geriau, kompaktiškiau organizuojamas seminaro laikas bei pertraukos tarp užsiėmimų, paskaitų.

Šį seminarą pradėjau lankyti jau turėdama truputį žinių apie Valdorfo pedagogiką. Teko skaityti R.Štainerio veikalus, stebėti 1-5 klasių mokytojų darbą, būti mokykloje, bendruomenėje, kuri alsuoja ir gyvena šia pedagogika. Tačiau tai, kas buvo iki šiol girdėta kaip įdomios sąvokos: astralinis, eterinis, fizinis, ,,Aš’’ kūnai – paskaitose tapo aiškiais žodžiais, turinčiais gilią prasmę. Labai padėjo tai, kad skirtingi lektoriai savo paskaitose vis grįždavo, tarsi pakartodavo esminius dalykus, kurie padėdavo suprasti amžiaus tarpsnių ypatumus. Kuo toliau, tuo lengviau buvo viską susieti ir apjungti.

Piešimo užsiėmimai įpūtė pasitikėjimo savimi drąsiai bandyti piešti tiek lentoje, tiek kreidelėmis, o grojimo fleitutėmis pamokos buvo nauja pažintis su šiuo instrumentu, kuriuo niekada prieš tai neteko groti. Šiais metais išsikėliau tikslą: kartu su savo pirmokais groti fleitute.

Jurgita Zokaitytė. Man šie metai buvo savęs stebėjimo, sąmoningumo gilinimo ir savęs pajautimo metai. Daug vertybių ir lobių čia radau, daug ką jau panaudojau dirbdama klasėje, tėvų susirinkimuose. Gavau daug uždavinių saviugdai. Medžio stebėjimas – nelengva užduotis – labai įdomi ir vertinga. Didžiausias suvokimas, kad save auklėti reikia su meile, kaip ir vaikus, o ne bausmėmis, gąsdinimais ar nepasitenkinimu.

Gražina Jurgelevičiūtė. Aš netikėtai supratau esanti labai kūrybingų žmonių apsuptyje. Nemažiau mane nustebino Valdorfo mokyklos fizinė aplinka: interjeras, klasės lentų formos ir visa kita. Visus metus mokymų kurse ilsėjausi dvasia ir maitinausi naujomis idėjomis, įkvėpimu. Man buvo nauja sužinoti apie mokymą mokykloje susietą su dvasinio pasaulio pažinimu.

Anksčiau nesupratau ir nežinojau vaškinių kreidelių reikšmės ir panaudojimo galimybių. Dabar aš tiesiog sužavėta vaškinių kreidelių panaudojimo galimybėmis!

Giedrė Rudaitytė. Negalėjau atsistebėti kurso įvairiapusiškumu, mokymo ir ugdymo diapozonu: euritmija, dainavimas, piešimas kreidelėmis, ant lentos, liejimas akvarele, vaidinimas ir kt. Stengiausi nepraleisi nei vienos sesijos, nes jaučiau, kad tai neįkainojama, kad tai verčia mane tobulėti. Džiaugiuosi susitikusi puikius dėstytojus, kurie parodė autoriteto įtaką vaikams ir suaugusiems. Patyriau nusivylimą klausydama sunkių paskaitų apie žmogaus esybę, bet paskaitos apie temperamentus vėl įnešė gyvumo ir jausmo.

Pradžioje namų darbai džiugino, bet vėliau krūvis ir nuovargis didėjo. Grojimas fleitute, kuris pradžioje džiugino, greit sudėtingėjo ir darėsi sunku groti be pratybų namuose.

Indrė Zovienė. Buvo svarbu pamatyti kaip vyksta gyvenimas Valdorfo mokyklose, ką pasakoja užsienio lektoriai. Tai buvo labai naudinga. Po kiekvienos sesijos vis labiau užpildydavau tuščias vietas savyje. Ir išsikeldavau dar daugiau klausimų. Šie kursai įkvėpė keliaujant aplankyti Valdorfo mokyklas (Gruzijoje, Danijoje).Tokie susitikimai dar labiau įkvepia ir žadina vėl ir vėl ieškoti.

Džiugina pertraukos mokymų metu tarp paskaitų. Tuo metu gali susipažinti su vis naujais žmonėmis, užmegzti santykius, keistis patirtimi. Tai skatina toliau ateiti į mokymus.

Gabrielė  Vavženavičienė. Kažkiek detalių apie Valdorfo pedagogiką jau žinojau iš anksčiau, kuomet darželyje su tėvais buvo dalinamasi žiniomis ir pasakojimais iš darželio gyvenimo. Tačiau po kiekvienos mokymų sesijos dėlionė vis labiau pildosi ir trūkstamose vietose ima ryškėti kontūrai ir bendras paveikslas. Tačiau tuo pačiu stiprėja jausmas, kad Valdorfo pedagogikos plotis ir gylis tokie beribiai, kad vis daugiau sužinant, iš tiesų žinai vis mažiau…

Sudėtinga išskirti kažką iš bendro teigiamų įspūdžių srauto. Bet gal labiausiai mane kiekvieną kartą nustebina, kaip subalansuotai ir su dideliu pajautimu sudėliota programa. Kai ateini iš „gatvės“ ir pasineri į paskaitas ir praktinius užsiėmimus, pirmas įspūdis dažniausiai būna „oi, kaip lėtai“, „ir vis apie tą patį“, „kiek galima aptarinėti ir reflektuoti“. Tačiau visada suveikia būtent tai. Ir tai, mano nuomone, yra raktas į Valdorfo pedagogiką. Programa apima visą žmogų – mąstymą per teoriją, kūną per praktinius užsiėmimus ir toje sąveikoje užgimsta įvairiausi jausmai, kuriems suvokti, įvertinti, išjausti ir paleisti reikia laiko… Ir tas lėtumas leidžia viską nejučiom perleisti per save, spėti susivokti kas vyksta ir turėti laiko pagalvoti, ką su tuo savo gyvenime daryti, kur bandyti pritaikyti…

Didžiausias mokymų žavesys man yra tai, kad vyksta labai ryškūs vidiniai pokyčiai. Lyg ir nepastebimai, tačiau vyksta daug vidinių dialogų su savimi, daug vidinių patirčių ir išgyvenimų, atliekant iš pažiūros tokias gana paprastas užduotis, kaip suvaidinti spektaklyje, nupiešti piešinį, atlikti ritminius pratimus, numegzti ar nunerti, pagroti fleitute ar tiesiog pažaisti. Tačiau mokymuose esi ne vienas, esi su naujais žmonėmis, kurie labai praturtina patirtis ir mokymąsi, tuo pačiu atskleidžia savybes ir sritis, kuriose dar yra ką nuveikti…

Rima Šniraitė. Iš tiesų, koks nepaprastas turi būti Valdorfo mokyklos mokytojas! Toks įspūdis man kilo po šių pirmųjų mokymo metų. Nors atrodo realu tapti mokytoju, vis tik tai nėra lengvas uždavinys.

Sužinojau, kad žinios Valdorfo mokykloje ateina per vaiko patirtį, jis pajaučia kokią žinią, kokią emociją atneša vaivorykštės šalies raidelės, ir kokie skirtingi savo temperamentais gali būti matematiniai veiksmai. Čia jie gali pajausti, kad turi kažką panašaus į personažus, atliekančius skirtingus matematinius veiksmus, atrasti save kažkuriame iš jų. Visame mokyme gali pajusti, kad esi viso mokymo proceso dalis ir iš tų dalių po to kuri žodžius, veiksmus, naują pasaulį.

Man mokytojas atrodo tarsi gyduolis, kuris visuomet turi būti susijungęs su Kūrėju savyje, su savo aukštesniuoju Aš, idant matytų ir suprastų kiekviename vaikelyje jo žvilgsnį, vidinį pasaulį. Sugebėtų duoti kiekvienam, ko reikia. Kad kiekvienas ištartas žodis, nupieštas vaizdas, parašytas sakinys pasiektų stebinčių vaikų širdis. Mokytojo kelias, atrodo, tikras dvasinis kelias į save, savęs pažinimą. Jo pareiga visuomet mokytis pačiam, būti visokiu, tobulėti, atrasti visus temperamentus savyje, jais veikti, ieškoti jėgų šaltinio, iš kurio gebėtų semtis neišsenkančio kūrybiškumo. Gal dėl to man kartais atrodo, jog tai „misija neįmanoma“, ir visgi, kažkur giliai jaučiu, kad viskas yra kur kas paprasčiau. Vieną dieną tiesiog pradėti eiti šiuo keliu ir tada jau nebesustoti.

2017-2018m.m.

Baigėme Valdorfo mokytojo kvalifikacijos įgijimo kurso pirmuosius metus!